Garsas, kurį taip mylime

Pastebėjau akivaizdų  dalyką, kuo žmogus mažiau mąsto, tuo jis laimingesnis, ypač tai matosi vaikystėje, kai viskas lengva ir esi, regis, naujo pasaulio užkariautojas. Kadangi daugiau ar  mažiau visi save laikome protingais taigi adekvačiai esame nelaimingi. Nesmerkit manęs, bet tai suvokiau pastebėjęs šypsenas pas žmones, turinčius Dauno sindromą ar kokią kitą protinę negalią. Nesakau, kad norint būti laimingu reikia turėti tris 21-as chromosomas. Visgi protingieji ieško laimės Prozace, o laimingieji vaikai yra mokomi gyvenimo pamokų, tam, kad užaugę mokėtų perskaityti raminamųjų lapelį. Laimingu žmogumi netampama, laimingu žmogumi gimstama. Aš galvoju, kad visi gimstame vienodai laimingi. Įsivaizduokime, kad vos gimęs svėriau 4kg, tuo metu aš turėjau 3,99kg laimės. Man jos buvo per akis ir jos užteko visam mano pasauliui. Aš ja dalinausi su savo šeima ir su pačiu savimi. Su laiku man augaunt ir plečiantis mano akiračiui ir pažįstamų žmonių ratui tie patys 3,99kg pasirodė kaip lašas jūroj. Išsibarstė ir pasklido po mano aplinką ir aplinkinius žmones. 100g tam, 100g ten, 500g namuose, 500g  šeimoje ir taip toliau.

Yra du būdai tapti laimingam:

1. Dalintis savo laime su kitais.

Kažkas jau teisingai dainavo “kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės”. Čia lyg turėtum aukso kalną ir negalėtum nieko pirkti. Esu tikras, kad laimė gali atsirasti iš niekur  ir iš bet ko. Kad nesusidarytų įspūdis, jog prieštarauju sau - paaiškinsiu. Gimęs turėjau 3,99kg laimės. 100g laimės išdalinau savo vaikystės draugam. Išaugęs iš vaikystės tuos pačius 100g paskirsčiau kitiem draugam ar galbūt kitiem dalykam, nes iš vaikystės liko tik laimingi prisiminimai. Todėl laimė gali atsirasti iš niekur ir iš bet ko. Todėl galime drąsiai dalintis savo laime, nes ji niekur nedings. Dar nesu matęs, kad kas nuliūstų padaręs kitą laimingą. Dažniausiai kuriam laikui abu tampa laimingais.

2. Ieškoti žmogaus, kuris pasidalins savąja.

Laimė toks dalykas, kurį turi visi. Ir varguoliai ir turtuoliai. Tik ne visi ją randa ir ne visi prisimena kur ją nukišo. Kas jos ieško šaldytuve šalia ledų kibirėlio, o kas alaus butelio dugne ar baltoje tabletėje, ar piniguose. Žodžiu, kaip ir televizoriaus pultelio - ieškai neįtikėtiniausiose vietose. Todėl būna smagu kai kas kitas pabaksnoja pirštu į tavo laimę ir surandi ją.

Niekaip nesugalvoju, kur aš skirčiau visą savo laimę, jei galėčiau ją sutelkti į vieną vietą.

Neretai mus užpuola nepažįstami žmonės, bet dar dažniau esam puolami pažįstamų. O blogiausia tai, kad jie vagia ne 20lt iš jūsų piniginės, ne tai, kad dingsta dokumentai ir net ne tai, kad reikėtų eiti į policiją su nemirtinga kvailių motina ir tikėtis, kad tas pareiškimas kažką pakeis ar atras, o visgi blogiausia tai, jog dingsta geros emocijos ir nuotaika ir energija ir noras bendrauti su jais. Kaip apsiginti nuo pažįstamų?

1) Reikia kaukės. Ne, ne dujokaukės ir ne agurkų kaukės ant akių. Reikia maskuojančios veido mimiką kaukės. Kaukės, ant kurios būtų akivaizdžiai parašyta “man po*ui ką tu čia sakai”. Su tokia kauke neturėtų matytis nei vieno veido raumenėlio krustelėjimo, atspindinčio jūsų nuotaiką ar jos pokyčius. Tokių kaukių pavyzdžių galite matyti pas praeivius, kurie praeina pro valkataujančius ir išmaldos prašančius žmones. Tokiu metu dauguma mūsų jas užsideda. Aišku, kartais pas praeivius ant veido būna užrašyta “Gaila Tavęs, tuoj duosiu, oi, jau praėjau ir nespėjau piniginės išsitraukt.” Bet išimtys tik patvirtina taisyklę.

2) Ginklas - štai ko reikia savigynai.Medžiotojo pašautas gyvūnas - medžiotojų nedomina. Tiesa, ginklas kurį jus turite, turi būti atkreiptas į jus, kitaip tai bus puolimas, o ne savigyna. Įsivaizduokite, kad jūsų draugas jus užsipuolė dėl kažkokio neįvykdyto pažado (neparuošėte prezentacijos, pamiršote susitikimą su juo ir pan.) Tokiais atvejais galite pulti save arba jį. Jei pulsite jį teigdami, kad nespėjot ar neturėjot tam laiko arba dar blogiau, sakydami kad jūs išvis nenorėjote su juo daryti tos prezentacijos ar eiti kažkur, ir kaltę pradėsite versti jam, kils karas, o ne kova. Todėl geriau yra naudoti savo ginklą prieš save. Prisipažinkite, kad esate dėl to kaltas, kad pasielgėte neatleistinai ir kad jaučiatės kaip paskutinis kvailys, kuris negalėjo padaryti tokio šaunaus darbo, kokį padarė jūsų draugas. Tokiu būdu į jus bus paleistos tik dvi serijos šovinių. Viena iš jų, bus jūsų pačių. O nuo vienos serijos dar niekas nemirė. Na gerai, mirė. Bet pripažinkit, kuo mažiau puls , tuo mažiau sužeis.

3) Puodo. Reikia būtent puodo, o ne katilo. Jei jau pats esate puodas, būkite toks malonus ir nesijuokite iš katilo. Juokitės iš savęs. Juokitės, kad turite spuogų, juokitės kad turite riebalų, juokitės kad neturite merginos. Jei pats iš savęs mokėsi pasijuokti, kitiems tai nebus įdomu. Tai niekas ir nebepuls jūsų dėl to. Pavyzdžiui, aš pats kaip diabetikas-medikas-studentas juokiausi išgirdęs kiek kitokią Sfinkso mįslę: “Kas ryte vaikšto 4iomis, dieną dvejomis, o vakare viena? Diabetikas su amputuota koja. Čia turbūt labai senas patarimas, bet lūdna, kad žmonės jį pamiršta.

Visada geriausia vengti užpuoliko. Kaip kad ir geriausias kontraceptikas yra susilaikymas taip ir geriausia savigyna yra užpuolimo vengimas. Tarp kitko. Pradėdamas įrašą maniau parašysiu apie sarkazmą kaip geriausią savigynos būdą, bet paskui prisiminiau savo charakterį ir nusprendžiau, kad tai yra geriausias puolimo būdas. Todėl neretai pats tampu užpuoliku. dėl ko man yra liūdna. Bet už tai pamatytumėte Jūs mano kaukę savigynos… Atrodau neperšaunamas. Atrodau.

*. Šitas ženklas kartais baisesnis už kryžių (tam tikrose vietose) ir fuck’ą (visose kitose vietose). Jis absoliučiai visur. Pamatai reklamą, pamatysi ir *. Pasirašai sutartį bus ir *. Perki prekę, o ten * ir nereikia, ten visa etiketė apie papildomai įdėtus “sąlygas”. Jei dar anksčiau įsimylėjeliai laiškus pasirašydavo “XOXO” tai dabar ;*. Skaitant vadovėlį * pasidaro dar baisesnis simbolis, nes supranti, kad po šito sakinio slepiasi dar viena pastraipa, jam vienam paaiškinti. Tai kodėl tada nepaaiškint to paties paaiškinimo, juk jie dažnai būna dar painesni. Jį pamatęs supranti, kad įklimpai. Nesvarbu ar tai bus E621 ar 24mėn terminuota sutartis ar kad vartojimas dideliais kiekiais gali laisvinti vidurius. Šitas simbolis visada yra nelaimės simbolis. Net ir ;* giliai pakapsčius atspindi, jog mylintys žmonės šiuo metu nėra šalia, todėl beviltiškai bando perduoti šiltą bučkį. O kaip dažnai naudojame jį taisyti savo klaidas Skype? Kai vietoj vienos raidės parašom kitą ir tada tuo pačiu * taisome savo padarytą klaidą.
Kuo dažniau klysime, tuo dažniau naudosime * ir kuo dažniau naudosime *, tuo daugiau papildomų sąlygų sau prisikursime. Ir tuo dažniau taisysime tas klaidas *.

Manot, jo pavadinimas “asterisk” atsirado iš niekur? Klystat, jis atsirado iš “ass at risk”. O gal čia tik aš taip galvoju?*

* Staipsnio autorius neanalizavo galimų alternatyvių** nuomonių

**Kitokių